Prisimenu, kaip pirmąkart atpažinau savigailą... Sėdėjau miesto autobusų stotelėje. Ką tik prieš kelioliką minučių buvau tarp pažįstamų žmonių, kalbėjomės, šypsojomės, jaučiausi laiminga, ir štai viskas pasibaigė, žmonės išsisklaidė, draugė su kuria planavau grįžti autobusu namo, mestelėjo, kad turi kitų planų - taigi likau viena. Užplūdo įprasta būsena - paliktumo, vienišumo, liūdesio, pykčio mišinys...Būsena, kuri kaip iš patirties žinojau gali tęstis minutes, valandas, dienas... būsena, kuri paslaptingai ateina ir dar paslaptingiau baigiasi...Būsena, kuri nuo manęs, žinoma, visai nepriklauso...
Tąkart įvyko kažkas ypatingo, pastebėjau neįprastą mintį ir į ją įsikibau, tarsi pamačiau save iš šono. "Juk tai ir yra savigaila, juk aš savęs gailiuosi...". Nustebau. Tapau budri, dėmesinga. Vietoj savęs gailinčios Irenos tapau Irena, kuri tyrinėja save. Savigaila dingo, vietoj jos užplūdo atradimo džiaugsmas...
Galima žinoma savigailą laikyti tokiu jausmu, kurį reikia būtinai išguiti iš savo gyvenimo, egoizmo apraiška, silpnumo požymiu, jo gėdytis ir t.t.
Aš vadovaujuosi šūkiu "neišsižadėk savo jausmų" arba teise jausti tai, ką jaučiu... Vietoj to, kad laikyčiau savigailą savo priešu - padariau ją savo drauge...
Man savigaila - tai meilės sau pakaitalas...Kadangi mylėti savęs nemokėjau, bent jau mokėjau savęs gailėtis...
Įdomu, kad nedariau nieko ypatingo, jog nustočiau jausti savigailą - tiesiog su laiku ėmiau pastebėti, kad savęs gailiuosi vis rečiau ir rečiau...
2012 m. vasario 11 d., šeštadienis
2012 m. vasario 6 d., pirmadienis
Savivertė, savigarba, meilė sau
Dar nieko nežinojau apie kopriklausomybę, bet kad su mano saviverte kažkas negerai, buvo akivaizdu. Vieną iš man atvėrusių akis knygų Friedos Porat "Savigarba - kelias į sėkmę ir meilę" skaičiau gal kokį 10 kartų. Galima sakyti po kiekvienos sunkios situacijos, pasitaikiusios gyvenime, prisimenu šią knygą. Įžangoje autorė rašo, kad nepaisant ypatingų problemų, su kuriomis susiduria jos pacientai, visus juos sieja vienas dalykas: savigarbos trūkumas.
F.Porat nuomone savigarbos ugdymas - aktyvus procesas, vykstantis visą gyvenimą, o išeities taškas: savo jausmų suvokimo ugdymas.
Barry K.Weinhold, Jane B.Weinhold knygoje "Breaking free of the co-dependency trap" teigia, kad teigiamas savęs vertinimas yra visiškas ir besąlygiškas savęs priėmimas pripažįstant tai, kad žmogus gali turėti kaip stipriąsias, taip ir silpnąsias savybes, kaip teigiamus, taip ir neigiamus bruožus. Teigiamą savivertę apibūdina du pagrindiniai gebėjimai. Tai yra:
1) gebėjimas prašyti to, ko nori pats žmogus;
2) pasirengimas gauti tai, ko pats žmogus nori.
Išvada būtų, kad savivertę didinti galima būtų vystant šiuos gebėjimus.
Žemos savivertės pagrindinė priežastis: žlugdančios koncepcijos, įsitikinimai ir vertybės, kurias perimame iš tėvų.
Nesunku internete rasti rekomendacijų ir patarimų tėvams kaip ugdyti vaiko savivertę. Manau, kad galima šiais patarimais pasinaudoti ir suaugusiems...
Štai ištrauka iš Kay Kuzma knygos „Vaiko savigarbos ugdymas“, 36-39 p., „Amžinoji uola“, 2005
Kai gyvenimas smukdo jūsų vaiko Aš – įvaizdį, savęs vertinimą, pasitikėjimą savimi ir savigarbą, tai pats laikas jam priminti, kad gali suvokti save žinodamas, kaip jį vertina Dievas.
Papasakokite savo vaikui, kad Dievas jį sukūrė unikalų ir ypatingą (žr. Ps 139, 13-16), Dievas jį taip myli, kad siuntė savo Sūnų numirti už jį (žr. Jn 3,16). Ir dar, Dievas turi jam atnaujinimo planą (žr. Jn 14, 1-3). Pasakykite vaikui, kad Dievas šitaip nesistengtų, jeigu jis nebūtų to vertas! Neleiskite jam pamiršti šių tiesų!
Krikščionys turi didelį pranašumą, kai kalbama apie tikrąjį vertės jausmą.
Pasaulis sako mums, kad esame vertingi ir nepriklausomi nuo mūsų jausmų, mes tiesiog turime tikėti, kad taip ir yra. Humanistinė teorija skelbia, kad žmogus gali pats sau padėti: egzistuoja grupinė psichoterapija, savaitgalio įdomybių seminarai ir įvairiausi profesionalai, taikantys naujus būdus ir teorijas, skirtas įtikinti žmones, kad jie yra vertingi.Visos šios idėjos svarbios, tačiau nesiūlo geriausio atsakymo! Ką turėtų daryti vaikas, kai visos pastangos padėti sau žlunga? [...]
Krikščionybė skiriasi nuo humanistinės egzistencijos filosofijos. Krikščionybė susijusi su tikrąja asmens verte. Dievas vertina žmogų nepriklausomai nuo nieko, tai viena svarbiausių pamokų, kurių turite išmokyti savo vaiką! Tikėdamas, kad Dievas jį sukūrė, jūsų vaikas gali jaustis vertingas, nors jam beveik niekas nesiseka. Dievas jį sukūrė ir visoje visatoje nėra kito tokio kaip jis. Jūsų vaikas ypatingas, Dievas jį pažįsta nuo jo pradėjimo. Šis faktas skatina vertinti save!
Be to, Dievas mirė už jūsų vaiką. Jis nusidėjo ir buvo pasmerktas mirti, tačiau Dievas pasakė: „Ne! Aš mirsiu už tave!“. Jis taip ir padarė. Dievo Sūnus mirė nuo nedorėlių, kankintojų rankos, kad jūsų vaikas galėtų gyventi. Jis yra vertingas dar ir todėl, kad Dievas už jį atidavė savo Sūnaus gyvybę. Dievas būtų tai padaręs, net jeigu jis būtų buvęs vienintelis nusidėjėlis visatoje.
Kadangi Dievas sutvėrė jūsų vaiką ir mirė už jį, jis turi teisę jaustis toks vertingas, kad niekas negali jo sumenkinti. Dievas sutvėrė kiekvieną žmogų ypatingą ir mirė už kiekvieną. Jis kiekvienam turi planą. Jis turi jūsų vaikui darbą, kai tas darbas bus atliktas, Jis nori, kad jūsų vaikas gyventų su Juo per amžius. Kokia dovana!
Mama, tėti, neleiskite savo vaikams užmiršti, kas jie iš tiesų yra ir kaip juos vertina Dievas. Tai yra tikrasis savęs vertinimas!
Savęs meilė yra savivertės bei savigarbos medžio šerdis.
Luizos Hei filosofija: pamilkite save
Tokia štai paprasta taisyklė - mylėti save. Mane kritikuoja dėl to, kad viską neva supaprastinu, bet aš supratau, kad visa ko esmė ir yra paprasti dalykai. Liaukitės save kritikavę ir gąsdinę, nekentę savęs - neapkentę savo minčių. Neverta. Verčiau jas pakeiskite.
Kritika žudo, pagyrimas stiprina. Palaikykite save. Kreipkitės į draugus ir leiskite jiems padėti. Supraskite, kad savo trūkumus susikūrėte patys - norėdami patenkinti savo poreikius. Kantriai ieškokite naujų, pozityvių, būdų jiems patenkinti.
Švelniai mylėkite ir gerbkite šventovę, kurioje gyvenate, - savo kūną. Dažniau žiūrėkite sau į akis. Reikškite savo jausmus sau. Žiūrėdami į veidrodį, atleiskite sau. Žiūrėdami į veidrodį, pasikalbėkite su savo tėvais ir jiems atleiskite.
Mylėti save nereiškia būti savanaudžiam. Meilė išvalo mus iš vidaus, ir mes įgauname jėgų mylėti save tiek, kad galėtume pamilti kitus.
Man meilė reiškia dėkingumą.
Kai kalbu apie meilę sau, turiu galvoje dėkingumą už tai, kokia esu. Aš priimu save su viskuo: dvejonėmis, nesėkmėmis, su visais savo bruožais. Priimu viską iš karto. Ir be jokių išlygų.
Dėkingumas pripildo mano širdį, protą, sąmonę, visą mano esybę. Jis sklinda nuo manęs į visas puses, prisiliesdamas prie pasaulio ir sugrįždamas atgal, kad mano gyvenime būtų dar daugiau to, už ką galėčiau būti dėkinga.
Dėkingumas yra vidinio džiaugsmo išraiška.
Aš dėkinga Dangui už tai, kad esu ir turiu kūną, kad galiu girdėti ir matyti, jausti ir suvokti.
Aš dėkinga Pasauliui už savo namus ir jais rūpinuosi su meile. Aš dėkinga už savo šeimą ir draugus. Aš leidžiu kitiems žmonėms būti savimi, kai jie šalia manęs.
Aš dėkinga Gyvenimui už savo darbą ir visada stengiuosi daryti jį gerai. Aš dėkinga už savo talentus ir gabumus ir nuolat juos naudoju.
Aš dėkinga Gamtai ir gerbiu kiekvieną gyvą padarą. Aš dėkinga už šitą dieną ir už visas dienas, kurios bus.
Aš dėkinga Gyvenimui už Čia, Dabar ir Visada.
šaltinis http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/louise-hay-dekingumo-galia/
Taigi: aiškėja bent jau kelios kryptys, norint aukštesnės savigarbos: savęs pažinimas, gebėjimų prašyti ir gauti tai, ko nori mokymasis, žlugdančių koncepcijų keitimas per dėkingumo sau ir kitiems ugdymą, ryšio su Dievu stiprinimą...prie darbo.
F.Porat nuomone savigarbos ugdymas - aktyvus procesas, vykstantis visą gyvenimą, o išeities taškas: savo jausmų suvokimo ugdymas.
Barry K.Weinhold, Jane B.Weinhold knygoje "Breaking free of the co-dependency trap" teigia, kad teigiamas savęs vertinimas yra visiškas ir besąlygiškas savęs priėmimas pripažįstant tai, kad žmogus gali turėti kaip stipriąsias, taip ir silpnąsias savybes, kaip teigiamus, taip ir neigiamus bruožus. Teigiamą savivertę apibūdina du pagrindiniai gebėjimai. Tai yra:
1) gebėjimas prašyti to, ko nori pats žmogus;
2) pasirengimas gauti tai, ko pats žmogus nori.
Išvada būtų, kad savivertę didinti galima būtų vystant šiuos gebėjimus.
Žemos savivertės pagrindinė priežastis: žlugdančios koncepcijos, įsitikinimai ir vertybės, kurias perimame iš tėvų.
Nesunku internete rasti rekomendacijų ir patarimų tėvams kaip ugdyti vaiko savivertę. Manau, kad galima šiais patarimais pasinaudoti ir suaugusiems...
Štai ištrauka iš Kay Kuzma knygos „Vaiko savigarbos ugdymas“, 36-39 p., „Amžinoji uola“, 2005
Kai gyvenimas smukdo jūsų vaiko Aš – įvaizdį, savęs vertinimą, pasitikėjimą savimi ir savigarbą, tai pats laikas jam priminti, kad gali suvokti save žinodamas, kaip jį vertina Dievas.
Papasakokite savo vaikui, kad Dievas jį sukūrė unikalų ir ypatingą (žr. Ps 139, 13-16), Dievas jį taip myli, kad siuntė savo Sūnų numirti už jį (žr. Jn 3,16). Ir dar, Dievas turi jam atnaujinimo planą (žr. Jn 14, 1-3). Pasakykite vaikui, kad Dievas šitaip nesistengtų, jeigu jis nebūtų to vertas! Neleiskite jam pamiršti šių tiesų!
Krikščionys turi didelį pranašumą, kai kalbama apie tikrąjį vertės jausmą.
Pasaulis sako mums, kad esame vertingi ir nepriklausomi nuo mūsų jausmų, mes tiesiog turime tikėti, kad taip ir yra. Humanistinė teorija skelbia, kad žmogus gali pats sau padėti: egzistuoja grupinė psichoterapija, savaitgalio įdomybių seminarai ir įvairiausi profesionalai, taikantys naujus būdus ir teorijas, skirtas įtikinti žmones, kad jie yra vertingi.Visos šios idėjos svarbios, tačiau nesiūlo geriausio atsakymo! Ką turėtų daryti vaikas, kai visos pastangos padėti sau žlunga? [...]
Krikščionybė skiriasi nuo humanistinės egzistencijos filosofijos. Krikščionybė susijusi su tikrąja asmens verte. Dievas vertina žmogų nepriklausomai nuo nieko, tai viena svarbiausių pamokų, kurių turite išmokyti savo vaiką! Tikėdamas, kad Dievas jį sukūrė, jūsų vaikas gali jaustis vertingas, nors jam beveik niekas nesiseka. Dievas jį sukūrė ir visoje visatoje nėra kito tokio kaip jis. Jūsų vaikas ypatingas, Dievas jį pažįsta nuo jo pradėjimo. Šis faktas skatina vertinti save!
Be to, Dievas mirė už jūsų vaiką. Jis nusidėjo ir buvo pasmerktas mirti, tačiau Dievas pasakė: „Ne! Aš mirsiu už tave!“. Jis taip ir padarė. Dievo Sūnus mirė nuo nedorėlių, kankintojų rankos, kad jūsų vaikas galėtų gyventi. Jis yra vertingas dar ir todėl, kad Dievas už jį atidavė savo Sūnaus gyvybę. Dievas būtų tai padaręs, net jeigu jis būtų buvęs vienintelis nusidėjėlis visatoje.
Kadangi Dievas sutvėrė jūsų vaiką ir mirė už jį, jis turi teisę jaustis toks vertingas, kad niekas negali jo sumenkinti. Dievas sutvėrė kiekvieną žmogų ypatingą ir mirė už kiekvieną. Jis kiekvienam turi planą. Jis turi jūsų vaikui darbą, kai tas darbas bus atliktas, Jis nori, kad jūsų vaikas gyventų su Juo per amžius. Kokia dovana!
Mama, tėti, neleiskite savo vaikams užmiršti, kas jie iš tiesų yra ir kaip juos vertina Dievas. Tai yra tikrasis savęs vertinimas!
Savęs meilė yra savivertės bei savigarbos medžio šerdis.
Luizos Hei filosofija: pamilkite save
Tokia štai paprasta taisyklė - mylėti save. Mane kritikuoja dėl to, kad viską neva supaprastinu, bet aš supratau, kad visa ko esmė ir yra paprasti dalykai. Liaukitės save kritikavę ir gąsdinę, nekentę savęs - neapkentę savo minčių. Neverta. Verčiau jas pakeiskite.
Kritika žudo, pagyrimas stiprina. Palaikykite save. Kreipkitės į draugus ir leiskite jiems padėti. Supraskite, kad savo trūkumus susikūrėte patys - norėdami patenkinti savo poreikius. Kantriai ieškokite naujų, pozityvių, būdų jiems patenkinti.
Švelniai mylėkite ir gerbkite šventovę, kurioje gyvenate, - savo kūną. Dažniau žiūrėkite sau į akis. Reikškite savo jausmus sau. Žiūrėdami į veidrodį, atleiskite sau. Žiūrėdami į veidrodį, pasikalbėkite su savo tėvais ir jiems atleiskite.
Mylėti save nereiškia būti savanaudžiam. Meilė išvalo mus iš vidaus, ir mes įgauname jėgų mylėti save tiek, kad galėtume pamilti kitus.
Man meilė reiškia dėkingumą.
Kai kalbu apie meilę sau, turiu galvoje dėkingumą už tai, kokia esu. Aš priimu save su viskuo: dvejonėmis, nesėkmėmis, su visais savo bruožais. Priimu viską iš karto. Ir be jokių išlygų.
Dėkingumas pripildo mano širdį, protą, sąmonę, visą mano esybę. Jis sklinda nuo manęs į visas puses, prisiliesdamas prie pasaulio ir sugrįždamas atgal, kad mano gyvenime būtų dar daugiau to, už ką galėčiau būti dėkinga.
Dėkingumas yra vidinio džiaugsmo išraiška.
Aš dėkinga Dangui už tai, kad esu ir turiu kūną, kad galiu girdėti ir matyti, jausti ir suvokti.
Aš dėkinga Pasauliui už savo namus ir jais rūpinuosi su meile. Aš dėkinga už savo šeimą ir draugus. Aš leidžiu kitiems žmonėms būti savimi, kai jie šalia manęs.
Aš dėkinga Gyvenimui už savo darbą ir visada stengiuosi daryti jį gerai. Aš dėkinga už savo talentus ir gabumus ir nuolat juos naudoju.
Aš dėkinga Gamtai ir gerbiu kiekvieną gyvą padarą. Aš dėkinga už šitą dieną ir už visas dienas, kurios bus.
Aš dėkinga Gyvenimui už Čia, Dabar ir Visada.
šaltinis http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/louise-hay-dekingumo-galia/
Taigi: aiškėja bent jau kelios kryptys, norint aukštesnės savigarbos: savęs pažinimas, gebėjimų prašyti ir gauti tai, ko nori mokymasis, žlugdančių koncepcijų keitimas per dėkingumo sau ir kitiems ugdymą, ryšio su Dievu stiprinimą...prie darbo.
2012 m. vasario 1 d., trečiadienis
James Kavanaugh "Ar tu būsi mano draugu"
Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras.
Aš jau buvau triušio kapu ir krepšinio lanku garaže, agurkų lysve,
slyvų krūmais ir pelargonijomis, po kurias ropojo skruzdėlės.
Aš žingsniavau per akmenis ir paslaptingą cisterną, rūkstančią žolę
ir stalo tenisą pusrūsyje. Aš buvau tvoros kuoliuku, lova klevo
stalčiais, kuriais naudojausi kartu su broliais, šunimi
Sendi, kuris šoko. Buvo lengva rasti draugą.
Mes karstėmės medžiais, iš žolės statėm palapines, gaudėm gyvates
ir – svajojom be galo.
Ar tu būsi mano draugu?
Po vaikystės.
Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras.
Aš jau buvau nuspėjamas iš anksto. Aš buvau auklėjamas, mokomas,
mylimas – nors ne aš pats, bet tas, kuris manimi atrodė.
Mano vaidmuo buvo saugaus pasislėpimo būdas. Priežasčių keistis nebuvo.
Aš buvau viešai pripažintas. Buvau patenkintas. Bet po to aš staiga pasikeičiau.
Dabar aš ne toks tikras dėl savęs, bet labiau esu pačiu savimi. Mano vaidmuo
beveik išnyko. Mano šaknys nėra mano bažnyčioje, mano darbe, mano mieste,
net ir mano pasaulyje.
Jos yra manyje pačiame. Nebe taip lengva rasti draugą – o aš svajoju be galo.
Ar tu būsi mano draugu?
Nevaidinant.
Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras.
Dabar aš vienišesnis, nei buvau anksčiau. Iš dalies esu gyvulys,
tačiau neapsaugo manęs jo instinktai ir nevaržo jo matymas.
Iš dalies esu ir dvasia, tik ne visiškai laisva,
apribota skonio, lytėjimo ir laiko – nuolat trokštanti visko gyvenime.
Čia nėra apsaugos. Apsauga reiškia baimę ir vienodumą, kai gyvenimas
atidedamas.
Apsauga reiškia lūkesčius ir kalėjimą bei ankstyvą mirtį.
Aš gyvenu nežinomybėje. Bet juk yra kalnai, kad į juos koptum,
debesys, kad juos pasikinkytum,
žvaigždės, kad jas tyrinėtum, o draugai, kad juos rastum.
Aš visiškai vienišas. Teturiu tik save ir – svajoju be galo.
Ar tu būsi mano draugu?
Nesisaugant.
Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras.
Aš ieškau ne tuštumoje bei poreikyje, bet augančioje pilnatvėje ir aistroje.
Tuštuma siekia, kad bet kuris balsas užpildytų ertmę, bet kuris veidas išsklaidytų tamsą.
Tuštuma atveda minias ir šešėlius, kuriuos lengva pakeisti. Pilnatvė atveda draugą –
nepakartojamą, nepakeičiamą. Aš jau ne toks tuščias, kaip kažkada buvau.
Juk yra vėjas ir vandenynas, knygos ir muzika, stiprybė ir jos džiaugsmas, ir yra naktis.
Draugystė yra ne tiek prašymas, kiek šventė, ne tiek ritualas, kiek realybė,
ne tiek poreikis, kiek noras. Draugystė yra – tu ir aš, o aš svajoju be galo.
Ar tu būsi mano draugu?
Nepaisant to, kad reikia.
Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras.
Kas tu esi? Aš noriu tai sužinoti.
Mes nepardavinėjome kartu pagalbos Koolui ir netranzavome drauge į mokyklą.
Mes ne iš to paties miesto, ne to paties Dievo,
kažin, ar ir pasaulio to paties. Nėra vaidmenų atlikimui, nėra apsaugos užtikrinimui,
nėra kalėjimo uždarymui. Aš viliuos, kad joks atsakymas neatstos tavo buvimo,
tavo akių, tavo esybės. Draugystė yra laisvė, yra skrajūnė, yra retenybė.
Jai nereikia stimulo, ji pati yra stimulas. Ji pasitiki, supranta, auga, tyrinėja,
ji šypsosi ir verkia. Ji nereikalauja ir nesikabina, ji nesitiki ir nereikalauja.
Ji yra – ir to užtenka.
Dažnai aš būnu per daug rimtas, retai nuspėjamas iš anksto. Kartais šaltas ir nutolęs,
tikriausiai aš visuomet keisiuos.
Aš triukšmauju ir giriuos, kaip vaikas siekdamas dėmesio. Aš mąstau ir atrodau sugižęs,
o mano pyktis gali būti netramdomas.
Bet aš prajuokinsiu tave
Ir tikriausiai tave mylėsiu,
Ir būsiu šalia, kai tau bus baisu.
Beveik kasdien aš šiek tiek drebu,
Kadangi bijau labiau, nei gali žinoti nepažįstami,
Ir jeigu kartais aš atskleisiu savo drebančią pusę
(išsigandusią pusę aš slapstau)
Ar tuomet
Tu būsi mano draugu?
Draugu,
Kuris matydamas, kaip aš bijau jo artumo ir stumiu jį nuo
Savęs, vis tiek užsispyrusiai pasiliktų pasidalinti dienos
Likučiu, o kai niekas nežino mano vardo ir neskambina
man telefonu.
Kai niekam aš neberūpiu – ką padariau, ar ko nepadariau –
O tie, kuriems aš padėjau ir tikėjausi to paties iš jų
Taip vikriai pabėgo, palikdami mane vienišą,
Netekusį bet kokio žavesio ir subtilumo,
Vis dėlto pasiliktų.
Ar tu būsi mano draugu?
Aš nežinau , kodėl,
Tiesiog to noriu.
Ar tu būsi draugu?
Ar tu būsi mano draugu?
Juk yra priežasčių, kad nesutiktum juo būti:
Kartais aš būnu mišrus, dažnai būnu drovus ir labai jautrus,
Mano baimė išsilieja pykčiu, nors man dėl to ir sunku,
Apie save aš kalbu tuomet, kai bijau,
O dieną dažnai praleidžiu, neištaręs nė žodžio.
Bet aš prajuokinsiu tave
Ir tikriausiai tave mylėsiu,
Ir būsiu su tavimi, kai tau bus liūdna.
Aš paverkšlenu truputį beveik kasdien,
Kadangi aš trokštu daugiau dėmesio, o to visiškai nežino nepažįstami.
Tad jeigu aš kartais atskleisiu savo malonią pusę
(švelnesnę ir šiltesnę pusę aš slepiu)
Ar tuomet
Tu būsi mano draugu?
Draugu,
Kuris nepaisydamas bet kokių glebių įžadų,
Paliestų tą slaptą vietą, kur aš esu pačiu savimi
Ir sužinotų, kaip skauda lūpas prašant ir akis verkiant,
Kuris nenueis šalin, suradęs mane vienišą gulint gatvėje
Ir meluojantį, nes pralaimėjimai mane sugniuždo.
Bet sustotų šalia ir pasiliktų, kad primintų man tą dieną, kai
Buvau gražus.
Ar tu būsi mano draugu?
Juk yra tiek priežasčių, kad nesutiktum juo būti:
Joms nėra galo.
Ar tu būsi mano draugu?
Kai tik pamatau
tave
Kai tik pamatau tave
Vėl sugrįžta tas skausmas,
Ir man suspaudžia krūtinę
Visai prie pat širdies.
Man labiau patiktų, jei tokia
Įtampa būtų pilve,
Kad galėčiau ją numalšinti
Ar suvilioti martiniu.
Kančia krūtinėje nesuvedžiojama,
Ji tenori tavo rankų,
Bet tai neįmanoma,
Nes tu man pasakei,
Jog meilė negali nieko reikalauti.
Gal galėtum retkarčiais pasikalbėti su mano širdimi?
Ji nesupranta.
vertė T.Marcinkevičiūtė
2012 m. sausio 31 d., antradienis
Aukštesnė jėga
Esu tvirtai įsitikinusi, kad žmogus savo paties jėgomis negali įveikti priklausomybės. Bet Aukštesnė Jėga gali.
Pradžioje užtenka priimti kaip tiesą du dalykus;
1. Aukštesnė jėga esu ne aš - tai kažkas kitas, daug už mane galingesnis ir stipresnis.
2. Aukštesnė Jėga myli mane ir yra gailestinga.
Bus laikotarpių, kai teks ieškoti Dievo kantriai ir atkakliai, klausinėjant: Kas yra Dievas? Kas yra visa ko galutinė prasmė? Koks yra Dievas? Ko jis iš manęs tikisi? Kas yra tikėjimas? Kas yra meilė? Kas tai yra būti mylimam(ai)?... Tų klausimų vis daugės ir daugės...pamažu ateis kai kurie atsakymai...
Bus laikotarpių, kai nebereiks ieškojimų, užteks laikyti širdį atvertą ir priimti Dievo siunčiamą meilę ir gailestingumą...
Galima vis ieškoti Dievo buvimo ar nebuvimo įrodymų ..., o galima leisti Dievui veikti jo darbą...
Pradžioje užtenka priimti kaip tiesą du dalykus;
1. Aukštesnė jėga esu ne aš - tai kažkas kitas, daug už mane galingesnis ir stipresnis.
2. Aukštesnė Jėga myli mane ir yra gailestinga.
Bus laikotarpių, kai teks ieškoti Dievo kantriai ir atkakliai, klausinėjant: Kas yra Dievas? Kas yra visa ko galutinė prasmė? Koks yra Dievas? Ko jis iš manęs tikisi? Kas yra tikėjimas? Kas yra meilė? Kas tai yra būti mylimam(ai)?... Tų klausimų vis daugės ir daugės...pamažu ateis kai kurie atsakymai...
Bus laikotarpių, kai nebereiks ieškojimų, užteks laikyti širdį atvertą ir priimti Dievo siunčiamą meilę ir gailestingumą...
Galima vis ieškoti Dievo buvimo ar nebuvimo įrodymų ..., o galima leisti Dievui veikti jo darbą...
2012 m. sausio 29 d., sekmadienis
Bio-psicho-socio-dvasinės sritys
Valentina Novikova, kurios paskaitas, mano manymu, būtina išklausyti kiekvienam, norinčiam suprasti kopriklausomybę ( tuolab, kad jos laisvai prieinamos internete) išskiria 4 sritis, kurias paveikia priklausomybė:
1. biologinė, tai yra priklausomybė veikia fizinį kūną, sveikatą, atsiranda ligos, mirtis.
2. psichologinė - keičiasi pasaulėžiūra, vertybės, atsiranda "tunelinis mąstymas", vargina įkyrios mintys, sutrinka dėmesys, atmintis.
3. socialinė - keičiasi santykiai su žmonėmis, daugėja konfliktų, didėja izoliacija.
4. dvasinė - Dievo vietoje atsiduria priklausomybės objektas(subjektas).
Taigi, norint suprasti kopriklausomybę, greičiausiai teks pastudijuoti ne vieną mokslą, kurio objektas vienaip ar kitaip yra žmogus: biologiją, mediciną, žmogaus anatomiją, psichologiją, edukologiją, filosofiją, teologiją, sociologiją, socialinius mokslus, antropologiją, istoriją...
1. biologinė, tai yra priklausomybė veikia fizinį kūną, sveikatą, atsiranda ligos, mirtis.
2. psichologinė - keičiasi pasaulėžiūra, vertybės, atsiranda "tunelinis mąstymas", vargina įkyrios mintys, sutrinka dėmesys, atmintis.
3. socialinė - keičiasi santykiai su žmonėmis, daugėja konfliktų, didėja izoliacija.
4. dvasinė - Dievo vietoje atsiduria priklausomybės objektas(subjektas).
Taigi, norint suprasti kopriklausomybę, greičiausiai teks pastudijuoti ne vieną mokslą, kurio objektas vienaip ar kitaip yra žmogus: biologiją, mediciną, žmogaus anatomiją, psichologiją, edukologiją, filosofiją, teologiją, sociologiją, socialinius mokslus, antropologiją, istoriją...
2012 m. sausio 28 d., šeštadienis
Kopriklausomybės modelis
Pagal Melody Beattie, kopriklausomybė - tai procesas, kai gyvenimas tampa nevaldomas. To priežastis - nesugebėdamas emociškai atsiskirti nuo kito, kopriklausomas nesąmoningai ima kontroliuoti kito žmogaus elgesį, to pasekmėje kopriklausomas imasi atsakomybės net už tuos įvykius, kurių kontroliuoti neįmanoma.
Šešios nerašytos taisyklės, kuriomis gyvena kopriklausomas asmuo:
1.Man negalima jausti
2.Man negalima turėti problemų
3.Man negalima džiaugtis
4.Aš esu nemylimas
5.Aš nesu pakankama geras
6.Jeigu žmonės elgiasi kažkaip ne taip, tai mano kaltė
Pagrindinės kopriklausomojo ypatybės:
žema savivertė
poreikis būti reikalingu ir nepakeičiamu
stiprus noras kontroliuoti ir valdyti kitus
polinkis kentėti
permainų baimė
Neracionalios mintys, būdingos kopriklausomiems:
Aš negaliu be jos/jo gyventi
Aš privalau su juo/ja pasilikti
Tik aš galiu jį/ją pakeisti
Aš be jo/jos esu niekas
Aš jaučiuosi siaubingai, kai jis/ji pyksta(geria, vartoja narkotikus...)
Jo/jos norai yra svarbesni negu mano
Be manęs jis/ji prapuls(numirs)
Tai mano kaltė, kad jis/ji taip elgiasi
Su manim kažkas ne taip, ir aš turiu tai slėpti nuo kitų žmonių
Jeigu jis/ji elgtųsi kitaip( negertų, nevartotų...), viskas būtų gerai
Tai todėl, kad aš nepakankamai jį/ją myliu
Ką gi, pradžiai pabandykim bent pakeisti taisykles į priešingas:
1.Aš galiu jausti, tai ką jaučiu!
2.Aš pripažįstu savo problemas!
3.Aš galiu džiaugtis ir linksmintis!
4.Aš esu mylimas/mylima!
5.Aš esu pakankamai geras/gera!
6.Jeigu žmonės elgiasi kažkaip ne taip, tai jų problema, o ne mano...
Šešios nerašytos taisyklės, kuriomis gyvena kopriklausomas asmuo:
1.Man negalima jausti
2.Man negalima turėti problemų
3.Man negalima džiaugtis
4.Aš esu nemylimas
5.Aš nesu pakankama geras
6.Jeigu žmonės elgiasi kažkaip ne taip, tai mano kaltė
Pagrindinės kopriklausomojo ypatybės:
žema savivertė
poreikis būti reikalingu ir nepakeičiamu
stiprus noras kontroliuoti ir valdyti kitus
polinkis kentėti
permainų baimė
Neracionalios mintys, būdingos kopriklausomiems:
Aš negaliu be jos/jo gyventi
Aš privalau su juo/ja pasilikti
Tik aš galiu jį/ją pakeisti
Aš be jo/jos esu niekas
Aš jaučiuosi siaubingai, kai jis/ji pyksta(geria, vartoja narkotikus...)
Jo/jos norai yra svarbesni negu mano
Be manęs jis/ji prapuls(numirs)
Tai mano kaltė, kad jis/ji taip elgiasi
Su manim kažkas ne taip, ir aš turiu tai slėpti nuo kitų žmonių
Jeigu jis/ji elgtųsi kitaip( negertų, nevartotų...), viskas būtų gerai
Tai todėl, kad aš nepakankamai jį/ją myliu
Ką gi, pradžiai pabandykim bent pakeisti taisykles į priešingas:
1.Aš galiu jausti, tai ką jaučiu!
2.Aš pripažįstu savo problemas!
3.Aš galiu džiaugtis ir linksmintis!
4.Aš esu mylimas/mylima!
5.Aš esu pakankamai geras/gera!
6.Jeigu žmonės elgiasi kažkaip ne taip, tai jų problema, o ne mano...
Ieškant pagalbos
Anksčiau ar vėliau prisipažinus, kad esi priklausomas, tenka tai padaryti - ieškoti kitų žmonių pagalbos.
Tai nėra paprasta, juk reikia įveikti ne vieną baimę - pvz. baimę, kad mane atstums, kad mane pažemins...nes juk, jei prašau pagalbos - tai esu labai labai silpna, nevykėlė, nesugebanti susidoroti su savo problemomis. O juk esu ne tokia - esu labai stipri moteris, viską galiu pati, ir mane nereikia jokios pagalbos, tai jiems reikia pagalbos, man ne.. aš viską suprantu pati, viską žinau pati, viską padarysiu pati...
O dar yra pyktis ant tų, kurie apvylė ir nesugebėjo padėti, nuoskaudos... konkretus ar konkretūs kaltieji, kurie nesupranta, nepadeda, nevertina, nemyli...
Tam, kad paprašytum pagalbos - reikia drąsos, pasitikėjimo kitu, nuolankumo, romumo.
Tam reikia stiprybės. Įdomu, kad, visa tai stebuklingai atsiranda, kai atsiduri pačiame žemiausiame taške - pačiame dugne, kai nebeturi kur kristi, kai nebeturi ko prarasti...
Tai nėra paprasta, juk reikia įveikti ne vieną baimę - pvz. baimę, kad mane atstums, kad mane pažemins...nes juk, jei prašau pagalbos - tai esu labai labai silpna, nevykėlė, nesugebanti susidoroti su savo problemomis. O juk esu ne tokia - esu labai stipri moteris, viską galiu pati, ir mane nereikia jokios pagalbos, tai jiems reikia pagalbos, man ne.. aš viską suprantu pati, viską žinau pati, viską padarysiu pati...
O dar yra pyktis ant tų, kurie apvylė ir nesugebėjo padėti, nuoskaudos... konkretus ar konkretūs kaltieji, kurie nesupranta, nepadeda, nevertina, nemyli...
Tam, kad paprašytum pagalbos - reikia drąsos, pasitikėjimo kitu, nuolankumo, romumo.
Tam reikia stiprybės. Įdomu, kad, visa tai stebuklingai atsiranda, kai atsiduri pačiame žemiausiame taške - pačiame dugne, kai nebeturi kur kristi, kai nebeturi ko prarasti...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)